Noriu, kad Lietuva pasaulyje būtų žinoma kaip laimingų moterų šalis. Giedrė

Už atliktą darbą mes visi dažniausiai norime tam tikro atlygio – paprastai tokio, kuris papildo mūsų piniginės ar banko sąskaitos turinį. Nepaisant to, nemažai įvairaus amžiaus žmonių imasi ieškoti savo kelio per savanorystę. Giedrė Gaja, viena iš „Gaja namų“ lektorių ir kūrėjų, būtent tokiu būdu suradusi savo gyvenimo kryptį, sutiko pasidalinti, ką ji gauna už neatlygintiną psichologinę pagalbą smurtą patyrusioms, žemą savivertę turinčiomis, nerandančioms ryšio su savimi ir aplinka moterimis.

Giedre, kas paskatino jus tuo užsiimti?

Nuo mažumės mano pačios savivertė buvo žema, labai savimi nepasitikėjau, bet turėjau daug užsispyrimo, todėl, valios ir užsispyrimo dėka, kabinausi į gyvenimą, kovojau su iššūkiais ir net jaučiausi dėl to kieta. Deja, toks gyvenimas vargino. Esu ir pati patyrusi tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Norėjau iš to išeiti, suprasti, ką darau ne taip, todėl pradėjau domėtis įvairiomis saviugdos metodikomis, skaityti knygas.

Viena iš priežasčių, dėl kurių mane patraukė savanorystė, buvo ta, kad sužinojau, jog norint gauti daugiau iš gyvenimo, reikia ir pačiam daugiau kažką atiduoti. Taigi, labai savanaudiškai nusprendžiau savanoriaudama užsidirbti papildomų karmos taškų ir išsikeisti juos į aukštesnę savo pačios gyvenimo kokybę.

Kita priežastis ta, kad man buvo labai įdomu tyrinėti žmonių elgsenos modelius. Net turėjau minčių studijuoti psichologiją. Norėjau išbandyti save šioje srityje, pažiūrėti, ar man užteks kantrybės bendrauti su sudėtingose situacijose esančiomis moterimis, klausytis jų skausmo ir liūdesio kupinų gyvenimo istorijų.

Tik vėliau pamačiau, kad šita veikla mane labai sutvirtino, padėjo išsigydyti pačiai. Šiuo metu vis dar neturiu oficialaus psichologinio išsilavinimo, tačiau turiu daug patirties. Bendraudama su smurtą (psichologinį, fizinį ar seksualinį) patyrusiomis moterimis,  galiu jas aiškiai išgirsti ir joms pagelbėti. Man tai labai svarbu.

Gal jūsų pačios gyvenime buvo etapas, kai reikėjo dvasinės ar psichologinės pagalbos?

Iš tiesų, nemažą gyvenimo dalį man jos reikėjo, net jei pati to nesupratau. Bandžiau save ugdyti per įvairias dvasines ir psichologines knygas, dalyvavau saviugdos mokymuose. Dažnai juokiuosi, kad jei padėčiau ant stalo visą sumą, kurią esu investavusi į tuos dalykus, galėčiau už ją įsigyti ne vieną nekilnojamo turto objektą. Toks mokymasis truko apie 20 metų. Galite įsivaizduoti?

Deja, patenkinamo rezultato vis nebuvo. Kuo daugiau skaičiau ir domėjausi, tuo daugiau žinių kaupėsi mano galvoje. Tai tapo mano saviugdos spąstais – pasidariau kategoriška, daug žinanti, nusimananti, turinti tvirtą nuomonę ir ją visur kišanti. Galiausiai pastebėjau, kad nebeturiu nei draugų, nei draugių (su moterimis apskritai nežinojau, ką kalbėti). Mano žinių bagažas buvo didžiulis, tačiau jaučiausi vieniša, susireikšminusi, nusivylusi savimi. Galiausiai išsiskyriau su vyru ir tapau dar vienišesnė, o sukauptos žinios niekuo negelbėjo.

Tikrieji pokyčiai prasidėjo tada, kai pagaliau radau mokytoją, kuriuo patikėjau ir ryžausi savo sukauptas žinias išbandyti praktiškai. Mane įkvėpė jo nuolat kartojami žodžiai: netikėk manimi, patikrink viską per save! Jo pastūmėta, atsidūriau bendruomenėje. Joje pradėjau iš tiesų pažindintis su savimi ir priimti visas savo vidines spalvas, nuotaikas, emocijas – tiek patogias, tiek nepatogias. Tik priėmusi save ir atsipalaidavau, prisiminiau, kas yra džiaugsmas. Suvokiau, kad tik bendraudami vieni su kitais, dalindamiesi patirtimi ir išgyvenimais, palaikydami vieni kitus, mes galime iš tiesų augti ir tobulėti. Savanoriaudama būtent tai ir darau.

Iš kur semiatės stiprybės bendrauti su gyvenimo sunkumus patiriančiomis moterimis?

Ši veikla man teikia džiaugsmą. Kaskart po budėjimo vis iš naujo pamatau, kokia esu laiminga ir kiek daug visko turiu savo gyvenime. Telefonu kalbėdama su sunkų periodą išgyvenančiomis moterimis, matau, kad jų istorijos primena mano pačios kelionę, todėl man lengva užduoti tinkamus klausimus. Jei ragelyje išgirstu tylą, tokią, kuri suskamba tada, kai žmogus pagaliau savyje užčiuopė tikruosius atsakymus, reiškia, kad prasidėjo pokytis. Tai mane džiugina.

Iš kažkur pasisemti papildomos stiprybės man nereikia. Klausydama moterų istorijų, sugebu į jas įsijausti, suprasti, priimti. Giliai į save viso šito jau neįsileidžiu, nes aš tą jau išgyvenau, patyriau ir priėmiau. 

Pagalbą teiki tik moterims? Tau su jomis lengviau bendrauti nei su vyrais?

Nebuvo taip, kad tikslingai pasirinkau bendravimą tik su moterimis. Kai prasidėjo savanorių apmokymai, juose dalyvavo tik moterys. Pačios praėjome grupines psichodinamines terapijas. Juk jei nori padėti kitiems, pati taip pat turi būti susitvarkiusi viduje. Būtent dalyvaudama tuose apmokymuose ir grupinėse terapijose, aš pajutau, kokia stipri gali būti moteriška bendrystė ir kaip lengva joje augti bei tobulėti.

Iki tol mano suvokimas apie psichologus buvo visai kitoks. Maniau, jog į juos kreiptis reikia tik tada, jei turi labai rimtą priežastį – pavyzdžiui sergi psichine liga. Stipriai serganti tikrai nesijaučiau, bet dalyvaudama grupėse, pamačiau savyje labai daug dalykų, apie kuriuos iki tol nė neįtariau. Taip pat gavau labai daug palaikymo, įkvėpimo, patarimų. Dirbti su moterimis man nėra sudėtinga, nes mūsų prigimtis vienoda. Su vyrais dirbu taip pat, tik tai vyksta kur kas rečiau ir jų klausimai kitokie.

Kas esminio pasikeitė tavo išoriniame ir vidiniame gyvenime pradėjus savanoriauti?

Manyje atsirado daugiau priėmimo, tolerancijos, supratimo, empatijos ir, kas labai svarbu, smalsumo. Kaskart, kai klausausi skaudžių moterų istorijų, pastebiu, kad protas yra linkęs ant jų automatiškai uždėti savas patirtis ir pasidaryti greitas išvadas. Smalsumas leidžia man šito nepaisyti ir pasidomėti, kaip ir kas ten iš tikrųjų vyko.

Kai anksčiau girdėdavau, kad moteris skundžiasi smurtaujančiu, jos negerbiančiu vyru, visada imdavau piktintis ir ją smerkti: juk tai jos gyvenimas, kodėl ji nieko nedaro, nekeičia, nesiima jokių veiksmų ir t. t. Dabar suprantu, kad vienai, be jokio palaikymo, padrąsinimo ir pagalbos tai padaryti be proto sunku. Tokio smerkimo ir piktinimosi manyje nebeliko. Jaučiu daugiau atjautos, noro palaikyti ir padrąsinti.

Išmokau labiau įsiklausyti į aplinkinius, kažkur pasimetė mano kategoriškumas ir noras būtinai pareikšti savo nuomonę. Gyvenimas tapo paprastesnis, laisvesnis, lengviau užmezgu kontaktą tiek su pažįstamais, tiek su svetimais žmonėmis.

Į Gaja namus taip pat atėjau savanoriauti, o vėliau tapau viena iš šios bendruomenės kūrėjų. Čia aš realizuoju save kaip moterį ir matau, kaip tai vyksta su kitomis. Stebiu, kaip moterys atsipalaiduoja, susidraugauja ir net imasi kurti bendras veiklas, projektus. Mane tai iš tiesų džiugina.

Ką patartumėte moteriai, kuri šiuo metu jaučiasi pasiekusi savo egzistencinį dugną?

Jei moteris yra iš tiesų apsisprendusi vykdyti pokyčius savo gyvenime, tai padaryti yra labai daug būdų ir galimybių. Aš galiu pasiūlyti tokius kelius:

Pati sau ramiai įsivertink, kur yra tavo didžiausias skaudulys ir kurią savo gyvenimo sritį nori keisti. Pavyzdžiui, mano didieji skauduliai buvo savivertė ir santykiai. Ilgą laiką atsibusdavau su mintimis apie tai, jog nesugebu pasakyti ko aš noriu, net nesuprantu savo norų, dažnai nuolaidžiauju. Vėliau imdavau plakti save už tai, kad vis negaliu sukurti pilnaverčių santykių su priešinga lytimi. Aptikus šitą pagrindinį gyvenimo skaudulį, reikia kasdien padaryti po vieną mažą žingsnelį, kuris priartintų prie norimo pokyčio. Tai gali būti ir visai mažas veiksmas – pavyzdžiui, kas rytą parašyti sau dešimt komplimentų. Jokiu būdu nereikia nusistatyti per didelių planų. Tokiu atveju mūsų protas nepatikės jais ir ims atmetinėti, o pokyčių taip ir nesulauksim. Smegenys dažnai sukuria mums įvairių nepastebimų kliūčių per dideliems užmojams įvykdyti: sukelia mieguistumą, energijos trūkumą ar pan.

Ieškok specialistų pagalbos (psichologų, koučingo specialistų, konsultantų), kad gautum aiškias įžvalgas iš šalies. Labai puiku, jei tas specialistas tavęs visai nepažįsta ir negali turėti jokios išankstinės nuomonės. Šitokios pagalbos galima rasti ir mokamos, ir nemokamos.

Moteriai labai svarbus kitų moterų palaikymas. Jei tik turi galimybę susirasti sau moterišką bendruomenę, būtinai ja pasinaudok. Bendraudamos vienos su kitomis, mes atsigauname, dalinamės patirtimi, patarimais, džiaugiamės, guodžiamės, visos kartu augame. Blogiausia, ką gali padaryti moteris – likti su savo išgyvenimais viena.

Kas tau šiuo metu yra pats didžiausias džiaugsmas? Apie ką svajoji?

Didžiausias džiaugsmas – būti savimi, stebėti, kaip aš keičiuosi, laisvėju, gražėju. Taip pat labai džiugina stebėti kitų moterų pokyčius, džiaugiuosi, kad galiu joms pagelbėti. Gera suvokti, kaip mano pokyčiai keičia aplinką, daro įtaką kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, jei ateinu į parduotuvę ir randu joje liūdnai nusiteikusią pardavėją, dažnai iškeliu sau užduotį per 30 sekundžių jai kažką pasakyti, kad ji nusišypsotų. Juk ta pardavėja vėliau aptarnaus kitus pirkėjus ir perduos mano sukurtą gerą nuotaiką, arba parsineš ją namo į savo šeimą. Tokie maži dalykai, keliaudami per žmones, gali sukurti didesnius džiugius įvykius. Man tai atrodo labai prasminga.

Kalbant apie svajones… Turiu vieną tokią labai nekuklią:  noriu, kad Lietuva pasaulyje būtų žinoma kaip laimingų moterų šalis. Atrodo, neįmanoma? O mane tai įkvepia nesustoti ir kasdien kurti toliau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s