Moterų ratai – gyvenimą keičianti patirtis. Neringa

Įvedus į google paieškos laukelį klausimą „kas su manimi ne taip“, galima rasti užtektinai straipsnių, patarimų ir mokymų apie tai, kokia turėtum tapti ir kaip to pasiekti. GAJA namų įkūrėja Neringa Vygintauskienė sako, kad visos moterys jau yra tokios, kokios turi būti. Joms nereikia kažkaip ypatingai savęs pakeisti ar atrasti.

Tad visgi, ką daryti, jeigu jauti, kad su manimi kažkas ne taip?

„Jeigu reikėtų pasirinkti vieną veiklą gyvenime, kurioje matau prasmę, tai būtų Moterų Ratas. Kodėl? Nes, mano pajautimu, tai yra esmių esmė. Ten vyksta didžiulė magija, keičianti moterų gyvenimus. Moteris ir jos savijauta yra visa ko pagrindas. Tik laiminga moteris gebės užauginti laisvus, kūrybingus, drąsius, savimi pasitikinčius, laimingus vaikus, o jie juk ir kurs mūsų pasaulio ateitį. Moteris, jos savijauta ir vidinis pasaulis yra tai, kas kuria ir keičia mūsų visų pasaulį. O gyvenime juk ir taip viskas sukasi ratu – gimstame, mokomės, renkame patirtis, susilaukiame vaikų, tuomet viską tęsia jie, paskui vaikų vaikai ir t. t.“

Neringa, o kas yra tas Moterų ratas? Kodėl jis?

Turbūt visos pamenam, kad gilioje senovėje, kai mūsų močiutės ir promočiutės buvo jaunos, moterys praleisdavo labai daug laiko kartu. Drauge jos dirbdavo lauko ir buities darbus, ausdavo, skalbdavo, augindavo vaikus. Būdamos būryje, dalindavosi savo išgyvenimais, jausmais, mintimis, patirtimi. Taip jos perduodavo viena kitai sukauptą išmintį, išsikalbėdavo, net gydydavo viena kitą. Moterų bendrystė buvo natūrali jų gyvenimo dalis.

Laikai labai stipriai pasikeitė, bet moterų poreikis pasidalinti savo jausmais, būti išgirstoms, suprastoms ir priimtoms nepakito. Būtent moterų ratų dėka mes visos vėl grįžtame į tą betarpiška ryšį ir bendrystę. Čia susirenka labai įvairios moterys, kurios šnekučiuojasi, dalinasi patirtimis, atlieka įvairias savęs pažinimo praktikas ar tiesiog leidžia laiką kartu. Patį didžiausią stebuklą sukuria jausmas, kad aš ne viena gyvenu tokiose temose, susiduriu su iššūkiais santykiuose ar darbe – kad esu tarp moterų, kurios taip pat patiria įvairiausius dalykus: liūdesį ir laimę, nusivylimą ir meilę. Tas bendrumo pajautimas suteikia sparnus. Tai tarsi grupinės terapijos sesija, kurioje kalbamės apie tai, kaip jaučiamės čia ir dabar, kas svarbu, kas skauda. Tai sukrečia, tai išlaisvina, tai yra nepaprastai tikra. O būtent to tikrumo dabar daugelis ir ieškome. Kiekvienai mūsų svarbu būti išgirstai, išklausytai ir priimtai tokiai, kokia esi.

O kaip atrodo Jūsų diena?

Kad ir kaip keistai tai nuskambės, bet kiekviena mano diena yra pilna ašarų. Tikrų, nesuvaidintų, iš ten, kur skauda, kur viskas taip gyva ir jautru. Pagrindiniai mano darbo stalo atributai – dėžutė servetėlių, arbatos puodelis ir atvira širdis ateinančiam žmogui. Tiek užtenka, kad įvyktų stebuklas kitame. Iš tiesų, ašaros išlaisvina, nuplauna susikaupusius skaudulius, atveria sielos žaizdas. Esu laiminga, turėdama galimybę prisiliesti prie kitų žmonių sielų ir padėti atsiverti pokyčiams. Atverti akis ir pasakyti: „Su tavimi viskas gerai! Tu esi nuostabi ir Pasaulis laukia tavęs!“

Jūsų šūkis „Su Tavim Viskas Gerai“ – ką jis reiškia?

Dirbant su moterimis tiek grupėse, tiek ir asmeninėse konsultacijose, turbūt 9 iš 10 moterų ateina su įsitikinimu, kad su jomis kažkas negerai… Dažna jų galvoja, kad „esu ne tokia, nevykusi, netinkama, neverta, kažko nesugebanti, netobula“ ir t.t. Ir kas įdomiausia, dažniausiai tai būna sėkmės sociume ir asmeniniame gyvenime sulaukusios moterys, kurių viduje skausmas ir abejonės savimi vis tik ima viršų…

Mano labai giliu įsitikinimu, eiti į esminį pokyti ir į vidinę kokybę galime tik per savęs priėmimą ir taiką su savimi. Todėl kiekvieną savaitę daugybei moterų (ir ne tik jų) kasdien primenu, jog, nepaisant nieko, SU TAVIMI VISKAS GERAI. Tiesiog mes, žmonės, esame tokia „rūšis“ kuri į žemę atėjome mokytis, pažinti, patirti, kaupti tas patirtis ir augti. Klaidų nėra, jos neegzistuoja, yra tik patirtys ir suvokimai. Taigi, SU TAVIM VISKAS GERAI!

Ką dar be Moterų Ratų veikiate?

Aš ir mano bendramintės esame išsikėlę drąsią misiją kad, Lietuva pasaulyje būtų žinoma kaip laimingų moterų šalis! Dažnai klausiu savęs, kokia yra gražiausia dovana, kurią mes, moterys, galime padovanoti viena kitai šiame pasaulyje? Ir atsakymas visuomet yra vienas: MOTERIŠKA BENDRYSTĖ. Dažnai prie durų pasitinku į ratus ar kitus renginius ateinančias moteris. Iš pradžių jos nedrąsiai žvalgosi aplink, tyrinėja aplinką, o paskui apsipranta, susipažįsta, atranda naujų žinių, net susiranda draugių, pradeda naujas veiklas ar verslus, o svarbiausia – atranda SAVE! Matyti tokius pokyčius – didžiulė dovana. Tai veda pirmyn, skatina nesustoti, kai sunku, dalintis žiniomis, burti moteris drauge.

Kaip viskas prasidėjo?

Ooooi, prasidėjo turbūt dar ankstyvoje vaikystėje, būryje nuostabių draugių ir suvokime, kiek daug mes viena kitai galime duoti. Gilus ir atviras bendravimas yra nepaprastai auginanti ir stiprybės suteikianti patirtis. Vėliau, vedama smalsumo ir noro giliau suvokti pasaulį bei jame veikiančius dėsnius, nėriau į savęs pažinimo, psichologijos ir saviugdos paieškas, kurios ir atvedė iki čia, kur esu dabar – kartu su moterimis. Intensyviai mokiausi, konsultavau, dirbau su žmonėmis, kol vieną dieną tiesiog, kaip žaibas iš giedro dangaus, aplankė be galo stiprus suvokimas: reikia atidaryti studiją! Tuo metu visiškai neįsivaizdavau kaip tai bus, bet jausmas buvo nepaprastai stiprus ir aiškus. Taigi pasirinkimo kaip ir nebuvo. Po gerų poros savaičių pasaulį išvydo studija, vėliau išaugusi į Gaja namus.

Ko labiausiai trūksta pas jus ateinančioms moterims ir kas jas sieja?

Nors pas mus lankosi labai skirtingo amžiaus ir patirties moterys, bet visoms labiausiai stinga ramybės, savo vidinio pasaulio pažinimo, savęs ir savo jausmų priėmimo, pagarbos sau, meilės ir pasitikėjimo savimi. Kad ir kokios skirtingos atrodytume iš pirmo žvilgsnio, iš tiesų, visos norime vieno ir to paties: būti išgirstoms, gyventi meilėje ir laimėje.

Kviečiate moteris savanoriauti. Kas Jums yra savanorystė? Ką iš to galima gauti?

Su bendramintėmis sukūrėme vidinio augimo programą „Avilys“, o prie mūsų veiklos prisidedančias savanores su džiaugsmu vadiname „Bitėmis“. Mano suvokimu, savanorystė – tai širdies kelias į pasaulį. Tai vidinės brandos ženklas, kai esame pasiruošusios ne tik imti, bet ir duoti, kai pradedame kelti sau klausimus apie tai, kodėl esame čia, kuo galime pasidalinti, pasitarnauti žmonėms ir praturtinti šį pasaulį.
Nuoširdžiai tikiu, kad mes, kaip tos bitės avilyje, vedamos aukštesnio tikslo ir veikdamos išvien, galime nepaprastai daug. Kartu mes iš tiesų galime kurti stebuklus ir įkvėpti šį pasaulį nuostabiems pokyčiams.

Sakėte, kad moterys dažnai kenčia nuo bendrystės trūkumo? Kaip tai pasireiškia?

Labai dažna situacija mūsų visuomenėje, kai moteris lyg ir turi viską: šeimą, darbą, namus, stabilias pajamas, galimybes keliauti ir daugelį kitų gero gyvenimo atributų. Nepaisant to, kažkodėl nesijaučia laiminga ir nesupranta kodėl. Išoriškai ji džiaugiasi visais turimais patogumais, bet širdies gelmės šis džiaugsmas nepasiekia. Tokia moteris dažnai net ima kaltinti save nemokėjimu mėgautis gyvenimu, įrodinėja sau, kad kažkas su ja negerai… Juk ir pinigų yra, ir vyras, ir vaikai sveiki, ir namai gražūs – tai ko dar gali trūkti?
Pastebėjau, kad vien pabuvimas su kitomis moterimis, tikrumas, nuoširdus išsikalbėjimas apie savo vidines temas ir skaudulius be baimės būti nesuprasta ar pasmerkta, labai stipriai įkvepia moteris ir duoda impulsą naujo, kokybiško gyvenimo pradžiai. Įprastai mes esame išmokytos suspėti pasirūpinti savo šeima, darbu, karjera, gražiai atrodyti ir patenkinti visus kitus aplinkos lūkesčius. Atvirai kalbėti apie savo vidines būsenas, savijautą, norus, tikruosius troškimus, pasirodyti silpnoms ir netobuloms mūsų visuomenėje nėra įprasta. Todėl labai norėjau sukurti tokią erdvę, kur tai būtų ir priimtina, ir savaime suprantama, kur moterys galėtų ramiai nusimesti visas kaukes ir prisiminti save.

Apie ką dažniausiai kalbatės?

Apie viską, kas tik guli ant širdies. Čia nėra netinkamų temų. Pagrindinis klausimas, kurį dažnai užduodu moterims, tuomet, kai jos jaučiasi blogai: „Kiek Tavęs yra Tavo gyvenime ?“ Tai skatina susimąstyti, ar nėra taip, kad palikau save paskutinėje vietoje, numojusi ranka į visus vidinius poreikius, sielos šauksmą ir svajones.
Mūsų visuomenėje įprasta, kad moteris „privalo“ atlikti savo pareigas, su visais būti pakanti, mandagi. Tuo pačiu metu jai dar „reikia“ būti gražia, patrauklia, sėkminga darbinėje veikloje. Susidaro ilga visokių „reikia“ ir „privalau“ grandinė. Deja, savo pačių poreikius jos arba nukelia į paskutinę vietą, arba visai pamiršta. O puoselėti darnią šeimą, auginti savimi pasitikinčius ir laimingus vaikus, būti sėkminga socialinėje terpėje ir dalintis savo meile su aplinkiniais gali tik darną ir ramybę savo viduje atradusi LAIMINGA MOTERIS.

Noriu, kad Lietuva pasaulyje būtų žinoma kaip laimingų moterų šalis. Giedrė

Už atliktą darbą mes visi dažniausiai norime tam tikro atlygio – paprastai tokio, kuris papildo mūsų piniginės ar banko sąskaitos turinį. Nepaisant to, nemažai įvairaus amžiaus žmonių imasi ieškoti savo kelio per savanorystę. Giedrė Gaja, viena iš „Gaja namų“ lektorių ir kūrėjų, būtent tokiu būdu suradusi savo gyvenimo kryptį, sutiko pasidalinti, ką ji gauna už neatlygintiną psichologinę pagalbą smurtą patyrusioms, žemą savivertę turinčiomis, nerandančioms ryšio su savimi ir aplinka moterimis.

Giedre, kas paskatino jus tuo užsiimti?

Nuo mažumės mano pačios savivertė buvo žema, labai savimi nepasitikėjau, bet turėjau daug užsispyrimo, todėl, valios ir užsispyrimo dėka, kabinausi į gyvenimą, kovojau su iššūkiais ir net jaučiausi dėl to kieta. Deja, toks gyvenimas vargino. Esu ir pati patyrusi tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Norėjau iš to išeiti, suprasti, ką darau ne taip, todėl pradėjau domėtis įvairiomis saviugdos metodikomis, skaityti knygas.

Viena iš priežasčių, dėl kurių mane patraukė savanorystė, buvo ta, kad sužinojau, jog norint gauti daugiau iš gyvenimo, reikia ir pačiam daugiau kažką atiduoti. Taigi, labai savanaudiškai nusprendžiau savanoriaudama užsidirbti papildomų karmos taškų ir išsikeisti juos į aukštesnę savo pačios gyvenimo kokybę.

Kita priežastis ta, kad man buvo labai įdomu tyrinėti žmonių elgsenos modelius. Net turėjau minčių studijuoti psichologiją. Norėjau išbandyti save šioje srityje, pažiūrėti, ar man užteks kantrybės bendrauti su sudėtingose situacijose esančiomis moterimis, klausytis jų skausmo ir liūdesio kupinų gyvenimo istorijų.

Tik vėliau pamačiau, kad šita veikla mane labai sutvirtino, padėjo išsigydyti pačiai. Šiuo metu vis dar neturiu oficialaus psichologinio išsilavinimo, tačiau turiu daug patirties. Bendraudama su smurtą (psichologinį, fizinį ar seksualinį) patyrusiomis moterimis,  galiu jas aiškiai išgirsti ir joms pagelbėti. Man tai labai svarbu.

Gal jūsų pačios gyvenime buvo etapas, kai reikėjo dvasinės ar psichologinės pagalbos?

Iš tiesų, nemažą gyvenimo dalį man jos reikėjo, net jei pati to nesupratau. Bandžiau save ugdyti per įvairias dvasines ir psichologines knygas, dalyvavau saviugdos mokymuose. Dažnai juokiuosi, kad jei padėčiau ant stalo visą sumą, kurią esu investavusi į tuos dalykus, galėčiau už ją įsigyti ne vieną nekilnojamo turto objektą. Toks mokymasis truko apie 20 metų. Galite įsivaizduoti?

Deja, patenkinamo rezultato vis nebuvo. Kuo daugiau skaičiau ir domėjausi, tuo daugiau žinių kaupėsi mano galvoje. Tai tapo mano saviugdos spąstais – pasidariau kategoriška, daug žinanti, nusimananti, turinti tvirtą nuomonę ir ją visur kišanti. Galiausiai pastebėjau, kad nebeturiu nei draugų, nei draugių (su moterimis apskritai nežinojau, ką kalbėti). Mano žinių bagažas buvo didžiulis, tačiau jaučiausi vieniša, susireikšminusi, nusivylusi savimi. Galiausiai išsiskyriau su vyru ir tapau dar vienišesnė, o sukauptos žinios niekuo negelbėjo.

Tikrieji pokyčiai prasidėjo tada, kai pagaliau radau mokytoją, kuriuo patikėjau ir ryžausi savo sukauptas žinias išbandyti praktiškai. Mane įkvėpė jo nuolat kartojami žodžiai: netikėk manimi, patikrink viską per save! Jo pastūmėta, atsidūriau bendruomenėje. Joje pradėjau iš tiesų pažindintis su savimi ir priimti visas savo vidines spalvas, nuotaikas, emocijas – tiek patogias, tiek nepatogias. Tik priėmusi save ir atsipalaidavau, prisiminiau, kas yra džiaugsmas. Suvokiau, kad tik bendraudami vieni su kitais, dalindamiesi patirtimi ir išgyvenimais, palaikydami vieni kitus, mes galime iš tiesų augti ir tobulėti. Savanoriaudama būtent tai ir darau.

Iš kur semiatės stiprybės bendrauti su gyvenimo sunkumus patiriančiomis moterimis?

Ši veikla man teikia džiaugsmą. Kaskart po budėjimo vis iš naujo pamatau, kokia esu laiminga ir kiek daug visko turiu savo gyvenime. Telefonu kalbėdama su sunkų periodą išgyvenančiomis moterimis, matau, kad jų istorijos primena mano pačios kelionę, todėl man lengva užduoti tinkamus klausimus. Jei ragelyje išgirstu tylą, tokią, kuri suskamba tada, kai žmogus pagaliau savyje užčiuopė tikruosius atsakymus, reiškia, kad prasidėjo pokytis. Tai mane džiugina.

Iš kažkur pasisemti papildomos stiprybės man nereikia. Klausydama moterų istorijų, sugebu į jas įsijausti, suprasti, priimti. Giliai į save viso šito jau neįsileidžiu, nes aš tą jau išgyvenau, patyriau ir priėmiau. 

Pagalbą teiki tik moterims? Tau su jomis lengviau bendrauti nei su vyrais?

Nebuvo taip, kad tikslingai pasirinkau bendravimą tik su moterimis. Kai prasidėjo savanorių apmokymai, juose dalyvavo tik moterys. Pačios praėjome grupines psichodinamines terapijas. Juk jei nori padėti kitiems, pati taip pat turi būti susitvarkiusi viduje. Būtent dalyvaudama tuose apmokymuose ir grupinėse terapijose, aš pajutau, kokia stipri gali būti moteriška bendrystė ir kaip lengva joje augti bei tobulėti.

Iki tol mano suvokimas apie psichologus buvo visai kitoks. Maniau, jog į juos kreiptis reikia tik tada, jei turi labai rimtą priežastį – pavyzdžiui sergi psichine liga. Stipriai serganti tikrai nesijaučiau, bet dalyvaudama grupėse, pamačiau savyje labai daug dalykų, apie kuriuos iki tol nė neįtariau. Taip pat gavau labai daug palaikymo, įkvėpimo, patarimų. Dirbti su moterimis man nėra sudėtinga, nes mūsų prigimtis vienoda. Su vyrais dirbu taip pat, tik tai vyksta kur kas rečiau ir jų klausimai kitokie.

Kas esminio pasikeitė tavo išoriniame ir vidiniame gyvenime pradėjus savanoriauti?

Manyje atsirado daugiau priėmimo, tolerancijos, supratimo, empatijos ir, kas labai svarbu, smalsumo. Kaskart, kai klausausi skaudžių moterų istorijų, pastebiu, kad protas yra linkęs ant jų automatiškai uždėti savas patirtis ir pasidaryti greitas išvadas. Smalsumas leidžia man šito nepaisyti ir pasidomėti, kaip ir kas ten iš tikrųjų vyko.

Kai anksčiau girdėdavau, kad moteris skundžiasi smurtaujančiu, jos negerbiančiu vyru, visada imdavau piktintis ir ją smerkti: juk tai jos gyvenimas, kodėl ji nieko nedaro, nekeičia, nesiima jokių veiksmų ir t. t. Dabar suprantu, kad vienai, be jokio palaikymo, padrąsinimo ir pagalbos tai padaryti be proto sunku. Tokio smerkimo ir piktinimosi manyje nebeliko. Jaučiu daugiau atjautos, noro palaikyti ir padrąsinti.

Išmokau labiau įsiklausyti į aplinkinius, kažkur pasimetė mano kategoriškumas ir noras būtinai pareikšti savo nuomonę. Gyvenimas tapo paprastesnis, laisvesnis, lengviau užmezgu kontaktą tiek su pažįstamais, tiek su svetimais žmonėmis.

Į Gaja namus taip pat atėjau savanoriauti, o vėliau tapau viena iš šios bendruomenės kūrėjų. Čia aš realizuoju save kaip moterį ir matau, kaip tai vyksta su kitomis. Stebiu, kaip moterys atsipalaiduoja, susidraugauja ir net imasi kurti bendras veiklas, projektus. Mane tai iš tiesų džiugina.

Ką patartumėte moteriai, kuri šiuo metu jaučiasi pasiekusi savo egzistencinį dugną?

Jei moteris yra iš tiesų apsisprendusi vykdyti pokyčius savo gyvenime, tai padaryti yra labai daug būdų ir galimybių. Aš galiu pasiūlyti tokius kelius:

Pati sau ramiai įsivertink, kur yra tavo didžiausias skaudulys ir kurią savo gyvenimo sritį nori keisti. Pavyzdžiui, mano didieji skauduliai buvo savivertė ir santykiai. Ilgą laiką atsibusdavau su mintimis apie tai, jog nesugebu pasakyti ko aš noriu, net nesuprantu savo norų, dažnai nuolaidžiauju. Vėliau imdavau plakti save už tai, kad vis negaliu sukurti pilnaverčių santykių su priešinga lytimi. Aptikus šitą pagrindinį gyvenimo skaudulį, reikia kasdien padaryti po vieną mažą žingsnelį, kuris priartintų prie norimo pokyčio. Tai gali būti ir visai mažas veiksmas – pavyzdžiui, kas rytą parašyti sau dešimt komplimentų. Jokiu būdu nereikia nusistatyti per didelių planų. Tokiu atveju mūsų protas nepatikės jais ir ims atmetinėti, o pokyčių taip ir nesulauksim. Smegenys dažnai sukuria mums įvairių nepastebimų kliūčių per dideliems užmojams įvykdyti: sukelia mieguistumą, energijos trūkumą ar pan.

Ieškok specialistų pagalbos (psichologų, koučingo specialistų, konsultantų), kad gautum aiškias įžvalgas iš šalies. Labai puiku, jei tas specialistas tavęs visai nepažįsta ir negali turėti jokios išankstinės nuomonės. Šitokios pagalbos galima rasti ir mokamos, ir nemokamos.

Moteriai labai svarbus kitų moterų palaikymas. Jei tik turi galimybę susirasti sau moterišką bendruomenę, būtinai ja pasinaudok. Bendraudamos vienos su kitomis, mes atsigauname, dalinamės patirtimi, patarimais, džiaugiamės, guodžiamės, visos kartu augame. Blogiausia, ką gali padaryti moteris – likti su savo išgyvenimais viena.

Kas tau šiuo metu yra pats didžiausias džiaugsmas? Apie ką svajoji?

Didžiausias džiaugsmas – būti savimi, stebėti, kaip aš keičiuosi, laisvėju, gražėju. Taip pat labai džiugina stebėti kitų moterų pokyčius, džiaugiuosi, kad galiu joms pagelbėti. Gera suvokti, kaip mano pokyčiai keičia aplinką, daro įtaką kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, jei ateinu į parduotuvę ir randu joje liūdnai nusiteikusią pardavėją, dažnai iškeliu sau užduotį per 30 sekundžių jai kažką pasakyti, kad ji nusišypsotų. Juk ta pardavėja vėliau aptarnaus kitus pirkėjus ir perduos mano sukurtą gerą nuotaiką, arba parsineš ją namo į savo šeimą. Tokie maži dalykai, keliaudami per žmones, gali sukurti didesnius džiugius įvykius. Man tai atrodo labai prasminga.

Kalbant apie svajones… Turiu vieną tokią labai nekuklią:  noriu, kad Lietuva pasaulyje būtų žinoma kaip laimingų moterų šalis. Atrodo, neįmanoma? O mane tai įkvepia nesustoti ir kasdien kurti toliau.

Tu esi gimusi būti laiminga. Giedrė

Dažnai po konsultacijų, veiklų, projektų užduodavau sau klausimą: kodėl tokia didelė dalis moterų šiandien yra daugiau nusivylusios negu stiprios, greičiau save nuvertinančios negu pasitikinčios, labiau vienišos, nei besidžiaugiančios ir tikrai daugiau individualios, nei atviros ir palaikančios? Vaikystės traumos, aplinka, padidėjęs tempas, išaugusi konkurencija, skausmingos patirtys, išdavystės? Visiems tiems dalykams drąsiai sakau TAIP. Jau esu prakalbėjus daugiau nei 300 valandų su moterimis ir tai tik kaip mažas valerijono lašas vandens puodelyje padėjęs susivokti koks yra esminis skirtumas tarp to kas buvo ir to kas yra.

Per visą žmonijos istoriją šeimų nariai iš kartos į kartą gyveno labai arti vieni kitų ir buvo glaudžiai susiję. Namų ruošos darbus, tokius kaip maisto gaminimas, laukų sėjimas, drabužių skalbimas, rūpinimasis vaikais ir derliaus nuėmimas, dažnai dalijosi visa šeima. Moterys turėjo stiprų socialinį palaikymo tinklą, kuriuo galėjo pasikliauti ir į jį atsiremti. Jų mamos, seserys, tetos buvo visuomet šalia. Veikdamos kartu jos „išventiliuodavo“ (taip šį procesą vadina psichologai) tarškėdamos kartu. Pasiguosdavo, pasidžiaugdavo, pasidalindavo ir palaikydavo viena kitą. Gruzijoje netgi susėdus prie stalo maistas dedamas tik į bendrus indus, kad kiekvienas pakėlęs bulvių puodą paduotų kitam taip kurdamas savyje duotybę dalintis. Gaila, tačiau šiandien to stipraus, kokybiško, artimo, gyvo tinklo nebeliko. Moterys liko emociškai izoliuotos ir pradėjo laukti, tikėtis, kad visus jos poreikius patenkins jos gyvenime atsiradęs vyras. Noras, kad jis būtų vyriškas vyras, karys, užkariautojas, draugė, bičiulė, guodėja, palaikantis, įkvepiantis, trokštantis, norintis, patariantis. Džiaugiuosi, kad ne visos galios atiduotos vyrams 😊

Šiandien dauguma mūsų atsiskyrėme nuo mamų, seserų, draugių, bandome išgyventi, viskuo pasirūpinti, nusipelnyti komplimento, užsitarnauti pagyrimą, uždirbti pripažinimą, atrasti ramybę ir kartu būti didvyre. Ir kartais tau iš vienatvės jausmo tikrai norisi kaukti, kartais supykus norėtum išsirėkti, bet nėra kas tave palaikytų ir išgirstų. Kartais tau norisi visus išbučiuoti iš laimės, bet nėra su kuo pasidalinti, kartais tau taip reikia apkabinimo, o prie ko prisiglausti nėra. Ar yra kas gali priimti mane, tokią kokia esu šiame momente?

Moteriai tai gyvybiškai reikalinga, juk tik moterys būdamos drauge gali viršyti visus panaudotų žodžių limitus, tik jos gali apkabinti tave kai tau skauda širdį, tik jos galės tave suprasti kai tavo svarstyklių rodyklė padidėjo, tik jos galės klausytis dvi valandas ir kalbėti apie madas ar gražias sukneles. Tik moteris supras ką reiškia tavo hormonų audros, tik ji supras ką reiškia jaustis nereikalingai, juk moteris yra tavo prigimtis, tad galią ir palaikymą susigrąžink, kurdama naują TIKRĄ moteriškos bendrystės socialinį tinklą!

Būtent tokį artimą, palaikantį, išklausantį ir priimantį tinklą mes kuriame Avilyje. Čia tu esi visuomet laukiama, nesvarbu ar šiandien yra laimingiausia diena tavo gyvenime, ar esi duobėje, iš kurios išlipti, atrodo, vilčių tiesiog nėra. Čia mes kartu džiaugiamės viena kitos sėkme ir kartu verkiame, kai atsitinka kažkas, dėl ko ima riedėti ašaros.

Mieloji, noriu Tau pasakyti štai ką: Jei tau nedrąsu, tave gąsdina nežinomybė, tu nesijauti jaukiai nepažįstamų žmonių būryje, tuomet kviečiu tave tiesiog aplankyti mūsų namus ir susipažinti prie arbatos puodelio su viena iš mūsų moterų. Mes čia esame viena dėl kitos.
Jei nori apsilankyti susipažinimui, parašyk mums laišką ir sutarkime susitikimą prie puodelio arbatos.

Nemokami renginiai moterims

GAJA namai – tai vieta, kur visada esi laukiama. Čia mes kuriame jaukią ir saugią vietą, kur gali pasipildyti vidinius resursus, rasti atsakymus į sau svarbius klausimus, užmegzti draugystę su bendramintėmis, išsikalbėti, tobulintis kaip asmenybė ir prasmingai bei žaismingai leisti laiką.

Nesi tikra, ar GAJA namai yra ta vieta, kur tave veda širdis? Tuomet apsilankyk nemokamose paskaitose, kurios vyks liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Jų metu kalbėsime apie daugeliui aktualias temas: savivertę, santykius su antra puse, emocijas, gyvenimo džiaugsmą ir kitus svarbius dalykus. Paskaitos tau nieko nekainuos, tereikia užsiregistruoti ir atvykti pas mus. Registracija būtina dėl riboto dalyvių skaičiaus.

Introduce Yourself (Example Post)

This is an example post, originally published as part of Blogging University. Enroll in one of our ten programs, and start your blog right.

You’re going to publish a post today. Don’t worry about how your blog looks. Don’t worry if you haven’t given it a name yet, or you’re feeling overwhelmed. Just click the “New Post” button, and tell us why you’re here.

Why do this?

  • Because it gives new readers context. What are you about? Why should they read your blog?
  • Because it will help you focus your own ideas about your blog and what you’d like to do with it.

The post can be short or long, a personal intro to your life or a bloggy mission statement, a manifesto for the future or a simple outline of your the types of things you hope to publish.

To help you get started, here are a few questions:

  • Why are you blogging publicly, rather than keeping a personal journal?
  • What topics do you think you’ll write about?
  • Who would you love to connect with via your blog?
  • If you blog successfully throughout the next year, what would you hope to have accomplished?

You’re not locked into any of this; one of the wonderful things about blogs is how they constantly evolve as we learn, grow, and interact with one another — but it’s good to know where and why you started, and articulating your goals may just give you a few other post ideas.

Can’t think how to get started? Just write the first thing that pops into your head. Anne Lamott, author of a book on writing we love, says that you need to give yourself permission to write a “crappy first draft”. Anne makes a great point — just start writing, and worry about editing it later.

When you’re ready to publish, give your post three to five tags that describe your blog’s focus — writing, photography, fiction, parenting, food, cars, movies, sports, whatever. These tags will help others who care about your topics find you in the Reader. Make sure one of the tags is “zerotohero,” so other new bloggers can find you, too.